Tiesiog labas

Šį vakarą įklimpau į melancholiją. Miegoti nesinori, todėl guliu lovoje, klausau gražios, senos Alanis Morissette dainos Ironic ir kalbu su Dru apie gyvenimo ironiją. Keista šnekėtis su juo naktį, nes dažniausiai ryte įsijungus kompiuterį akis užkliūna už visada stilingų jo foto. D. jau tapo mano rytiniu pašnekovu. Jis visada turi ką pasakyti ir tai yra vienas iš tų nedaugelio žmonių su kuriuo pokalbiai one (taip one, ir kas?) nesibaigia po atsakymo į klausimą "kaip tau sekas?" O žinai kas dar keista? Iš tikrūjų mes mažai pažįstami. So isn't it ironic? Šiandien mes kalbamės apie nepastovumą. Taip aš turiu šitą bjaurią savybę. O Dru sako :Tai didelė atsakomybė, malonumas, žavesys ir prakeikimas. Kai nesupranti ko nori, o tik praradęs suvoki... Ir atvirkščiai, kaip lengvai gali pamiršti tai, kas svarbu ir aktualu...Siaubingas dalykas nepastovumas, Dievų dowana ir ...pasirinkimas tavo.
Aš velniškai sutinku su Dru!
Aš net nežinau, kodėl tau tai pasakoju. Tiesiog norėjau paprašyti tavęs kaiko:) Padovanok man atviruką, prašau. Ne, ne elektroninį ir ne sms. Parašyk man tikrą atviruką ir ranka. Parašyk, ką norėtum man pasakyti arba tiesiog palinkėk linksmų švenčių. AŠ RIMTAI :) Juk tai nesunku. O aš būsiu labai laiminga. Juk parašysi?

Taigi dabar yra 02:26 ir aš vis dar skendžiu melancholijoj, klausau Alanis Morissette - Ironic, ir tebekalbu su Dru. Esame abu įkalinti tame pačiame vakare. Ir įsijungę savo kompiuterius nesitikėjome, kad vakaras bus toks. Bet kaip aš sakau - kiekvieną nuotaiką, emociją ar būseną reikia išgyventi atitinkamai, nesistengiant dirbtinai jos atsikratyti. Dru su manim sutinka...

So isn't it ironic?