Graži pasaka suaugusiems :)

- Pažaisk su manim,- paprašė mažasis princas. - Man labai liūdna...
- Negaliu žaisti su tavim, - tarė lapė. - Aš neprijaukinta.
- Ką reiškia "prijaukinti"?
- Tai, kas seniai pamiršta, - paaiškino lapė. - Tai reiškia "užmegzti ryšius".
- Užmegzti ryšius?
- Na, taip, - tarė lapė.- Kol kas tu man tik mažas berniukas, panašus į šimtus tūkstančių kitų berniukų. Tu man nereikalingas. Aš tau irgi nereikalinga. Aš tau esu tik lapė, panaši į šimtą tūkstančių kitų lapių. Bet jei mane prisijaukinsi, mudu tapsime vienas kitam reikalingi. tu būsi man vienintelis pasaulyje... Aš būsiu tau vienintelė pasaulyje.
- Pradedu suprasti, - tarė mažasis princas. - Viena rožė... Ji tikriausiai mane prisijaukino...
- Mano gyvenimas nuobodus. Aš medžioju vištas, o žmonės medžioja mane. Bet visos vištos panašios ir visi žmonės panašūs. Bet jeigu tu mane prisijaukinsi, mano gyvenimą tarsi nušvies saulė. Aš atpažinsiu tavo žingsnius, skirsiu juos nuo visų kitų. Nuo svetimų žingsnių aš visada slepiuosi po žeme. Tavieji pašauks mane iš olos tarsi muzikos garsai. Nagi, pažvelk tenai! Matai kviečių laukus? Aš neėdu duonos. Grūdų man nereikia. Kviečių laukas man nieko neprimena. Ir tai labai liūdna! Tačiau tavo plaukai aukso spalvos, ir bus nuostabu, kai mane prisijaukinsi! Auksiniai kviečiai man primins tave. Ir man patiks klausytis vėjo šnaresio kviečiuose.
Lapė nutilo ir ilgai žiūrėjo į mažąjį princą.
- Prašau tavęs...prisijaukink mane! - tarė ji.
- Mielai prisijaukinčiau, - atsakė mažasis princas, - bet turiu mažai laiko. Man dar reikia susirasti draugų ir suprasti daug dalykų.
- suprasti galima tik tai, ką prisijaukini, - tarė lapė. - Žmonės jau nebeturi laiko ką nors suprasti. Jie perka gatavus daiktus parduotuvėse. Tačiau nėra tokių parduotuvių, kur parduodami draugai, todėl žmonės nebeturi draugų. Jeigu nori draugo, prisijaukink mane!
- O ką aš turiu daryti? - paklausė mažasis princas.
- Tu turi būti labai kantrus, - atsakė lapė. - Iš pradžių atsisėsk ant žolės toliau nuo manęs - va taip. Aš žiūrėsiu į tave akies krašteliu, o tu nieko nesakysi. Žodžiai tėra nesusipratimų šaltinis. Tačiau kasdien tu galėsi atsisėsti vis arčiau...
Kitą dieną mažasis princas vėl atėjo.
- Verčiau būtum atėjęs tuo pačiu laiku, - pasakė lapė. - Jeigu, pavyzdžiui, ateisi ketvirtą valandą popiet, aš jau nuo trečios pradėsiu jaustis laiminga. Artėjant tai valandai jausiuos vis laimingesnė. Ketvirtą valandą jau pradėsiu jaudintis ir nerimauti: aš pažinsiu laimės kainą! O jeigu tu ateisi vis kitu laiku, niekad nežinosiu, kada turiu parengti savo širdį... Reikia laikysi tam tikrų ritualų.
- O kas yra "ritualas" ? - paklausė mažasis princas.
- Tai, kas irgi seniai pamiršta, - paaiškino lapė. - Tai, kas daro vieną dieną nepanašią į kitas dienas, vieną valandą - į kitas valandas. Pavyzdžiui, ritualą turi mano medžiotojai. Ketvirtadienį jie šoka su kaimo merginomis. Tai nuostabi diena! Ketvirtadienį galiu nueiti iki pat vynuogyno. Jeigu medžiotojai šoktų kada tik patinka, visos dienos būtų panašios viena į kitą ir aš niekad neturėčiau atostogų.

Taip mažasis princas prisijaukino lapę. O kai atėjo metas išvykti, lapė tarė:
- Ak!... Aš tuoj apsiverksiu.
- Pati kalta, tarė mažasis princas, - aš tau nenorėjau bloga, bet tu užsimanei, kad aš tave prisijaukinčiau...
- Žinoma, - atsakė lapė.
- Bet tu tuoj apsiverksi,- tarė mažasis princas.
- Žinoma, - atsakė lapė.
- Vadinasi, tu nieko nelaimėjai!
- Ne, - paprieštaravo lapė. - Laimėjau. Kviečių lauko spalvą.
Paskui pridūrė:
- Eik dar sykį pasižiūrėti į rožes. Ir tu suprasi, kad tavo rožė - iš tikrųjų vienintelė pasaulyje. Tada grįžk su manim atsisveikinti, ir aš tau atskleisiu paslaptį. Tai bus mano dovana.
Mažasis princas nuėjo pasižiūrėti rožių.
- Jūs visiškai nepanašios į mano rožę. Jūs dar niekas, - tarė jis. - Jūsų niekas neprisijaukinęs, ir jūs nieko neprisijaukinusios. Tokia anksčiau buvo mano lapė. Ji niekuo nesiskyrė nuo šimto tūkstančio kitų lapių. Bet aš su ja susidraugavau, ir ji dabar vienintelė pasaulyje. Jūs gražios, bet tuščios, - kalbėjo jis toliau. - Dėl jūsų nesinori mirti. Žinoma, paprastas praeivis gali pamanyti, kad manoji rožė panaši į jus, bet jis viena man svarbesnė už jus visas, nes aš ją laisčiau. Atitvėriau pertvarka nuo vėjo. Dėl jos sutraiškiau visus vikšrus - na, keletą palikau, kad iš jų išsiristų drugeliai. Nes klausiausi, kaip ji kartais skundžiasi, giriasi arba kartais tyli. Nes ji - mano rožė.

Ir mažasis princas grįžo pas lapę.
- Sudie, - tarė jis.
- Sudie, - atsakė lapė. - Štai mano paslaptis. Ji labai paprasta : matyti galima tik širdimi. Svarbiausi dalykai akimis nematomi. Tavo rožė tau tokia svarbi todėl, kad dėl jos praradai daug laiko.Žmonės pamiršo šią tiesą, bet tu nepamiršk: tampi amžinai atsakingas už tą, ką prisijaukinai. Tu atsakingas už savo rožę...

***

Kai baigsis karštligiškas pasiruošimas šventėms, pakilsi nuo Kūčių stalo ir grįši ilsėtis į savo kambarį, perskaityk šią gražią pasaką. Tai mano Kalėdų dovana tau.
Kūčios yra ta šventė kai iš tikro svarbiausi dalykai pamatomi tik širdimi. Kai nesvarbu kaip tu apsirengei, ar stilingus batus užsidėjai, ar tavo pamėgtas shady eyes makiažas vis dar "ant bangos". Svarbiausia, kad matytum tuos žmones kuriuos iš tiesų šią dieną nori matyti, tuos žmones kuriuos tu prisijaukinai ir kurie prisijaukino tave. Svarbiausia, kad su jais tu jautiesi jaukiai.
Linkiu tau jaukaus, ramaus ir gražaus Kūčių vakaro.

Su meile,
Cami :*