kovo 03, 2010

Lėtai...

Labas...

Koks paradoksas - aš taip dievinu niekur neskubėti ir viską ( beveik viską) daryti lėtai, su pasimėgavimu ir džiaugsmu, tačiau kaip tyčia visuomet prisidirbu taip, kad tenka viską daryti paskutinę minutę ir lakstyti visur akis isdegus, pusiau nulakuotais nagais, nespėjus pasidažyti tušu ir pasikloti lovos...
Ech labiau už viską norėčiau atsidurti ten kur laikas sustoja, kur kvepia gaiviu ir šiltu pavasario oru, o akys regi švelnias pastelines spalvas... Ach...
Noriu ryte atsibusti šiame dvare...


Apsuptame alyvų krūmais...


Vaikščioti šiomis šviesiomis ir sausomis gatvėmis apsirengusi lengva suknute... o šalia eitų pavasaris...

Norėčiau atsisėsti tuščioje ir tylioje kavinėje ir matyti pro langą tokius vaizdus...

Norėčiau kad visą tą laiką šalia būtų JIS...
Daugiau nieko : jokių telefonų, jokio interneto, jokių reikalų, jokių žmonių, JOKIO RYŠIO...

Myliu
Dievinu
Ate :*

P.S. Nuotraukos vogtos iš kito blog'o. Pamačiau ir akimirksniu atsidūriau jose.